Inkunabulų sklaidos ir funkcionavimo ypatumai: Lietuvos atminties institucijų rinkinių atvejai
Inkunabulai laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi. Aštuoniose skirtingose Lietuvos atminties institucijose saugoma 520 inkunabulų. Lietuvos bibliotekų įsitraukimas į tarptautinės inkunabulų proveniencijų duomenų bazės Material Evidence in Incunabula (MEI: https://data.cerl.org/mei/_search) kūrimą suintensyvino inkunabulistikos tyrimus, nes paskatino atidžiau panagrinėti juose išlikusius buvusių savininkų ženklus. Straipsnyje pateikiami naujausi duomenys apie inkunabulų pasiskirstymą skirtingose Lietuvos atminties institucijose, taip pat analizuojami įvairiausi knygos ženklai, kurie nebuvo užfiksuoti Nojaus Feigelmano Lietuvos inkunabulų kataloge arba buvo patikslinti bei papildyti, ir įvertinama jų reikšmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintos knygos kultūroje. Analizė atliekama pasitelkiant proveniencinį metodą, tačiau neapsiribojama tik nuosavybės ženklais, o įtraukiamos ir marginalijos – skaitytojo palikti žymenys knygų puslapiuose – bei kiti su nuosavybe ar skaitymu nesiejami ženklai, pateikiantys reikšmingos informacijos apie knygos istoriją, kultūrą, to meto skaitymo ypatumus.
XV amžiuje LDK nebuvo spaustuvių, tad pagrindinis knygų plitimas buvo prekyba. Inkunabuluose identifikuoti įrašai, kuriuose nurodytos kainos, atskleidžia gana ankstyvą inkunabulų pirkimo laiką ir paliudija, kad knygos XVI–XVII a. buvo brangi prekė. Dažniausiai juose minimas grašis, įprastas piniginis vienetas Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje, rečiau – florinai, arba dukatai. Šiuo atveju didelė kainų įvairovė neleidžia padaryti konkretesnių išvadų apie inkunabulų kainas atitinkamu laikotarpiu, tačiau šie duomenys kaip knygos istorijos šaltinis pravers apskritai tiriant senųjų knygų vertę, jų įsigijimo aplinkybes. Pirkimo įrašai paprastai pateikia informaciją ir apie buvusį knygos savininką. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama mažiau žinomiems savininkams, apie kuriuos pavyko rasti naujos informacijos ar buvo patikslinti jau esami duomenys, taip pat atkreipiamas dėmesys į moteris donatores. Straipsnyje aptariami ir inkunabulų rubrikatorių palikti įrašai, tai leidžia nustatyti knygų patekimo į LDK laikotarpį, taip pat į juos žvelgti kaip į vienus pirmųjų skaitytojų.
Daugiausia pastangų reikalauja įvairūs anoniminių savininkų palikti įrašai. XV–XVI a. įrašai, dažniausiai lotynų kalba, kurių daugelis yra esamos knygos santraukos ar pastabos apie ją, teksto papildymai, dar laukia detalaus jų perskaitymo ir tyrimų. Identifikuoti lietuviški žodžiai senosios lietuvių kalbos tyrėjams bus vertingas kalbos istorijos šaltinis. Įvairios marginalijos – atsiliepimai apie knygą, pastabos iš kasdienio gyvenimo, knygos metų skaičiavimas, taip pat grafičiai, įvairūs piešinukai, kuriuos galima vertinti kaip „plunksnos mėginimus“, mėgėjiškus iliustravimus, šaržus ar net kaip skaitymo nuobodulio išraišką, bus svarbi medžiaga nusakant to meto skaitytojo santykį su knyga, kuriam inkunabulas, kaip ir kitų amžių knygos, buvo ne tik studijų ar tyrimų objektas, bet ir savotiška užrašinė svarbioms mintims, konspektams, kasdienos detalėms.