KNYGA KAIP MENO OBJEKTAS XVI A. EUROPOJE (REMIANTIS SLOVĖNIJOS BIBLIOTEKŲ LEIDINIAIS)
Straipsnyje Slovėnijos nacionalinėje ir universiteto bibliotekoje saugomi XVI a. leidiniai pristatomi kaip meno objektai dviejų pagrindinių filosofijos srovių šviesoje. Bibliotekoje saugoma apie 3000 XVI a. leidinių. Jie atkeliavo iš skirtingų Europos šalių: Šveicarijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos žemių, Anglijos, Čekijos ir Italijos. Tik šeši iš jų išspausdinti dabartinės Slovėnijos teritorijoje.
Nors spaudos pramonė XVI a. nebuvo itin išplėtota, knygų teminė aprėptis ir įvairovė rodo, kad šiame regione jau tuo metu skaitymo kultūra buvo aukšta. Skaitančioji visuomenė atliko svarbų vaidmenį: kėlė reikalavimus spaudos produkcijai ir taip reguliavo prekybos rezultatus (įsigydama spaudos produkcijos arba ne). XVI a. spausdintą produkciją galima skirstyti į dvi rūšis pagal tikslą arba pagal jos potencialius pirkėjus. Spaudiniai buvo kuriami rinktinei aristokratijai (geriausios kokybės) arba plačiajai auditorijai. Juos taip pat galima skirstyti į dvi grupes pagal skaitytojų mokslinį pasirengimą. Pirmajai skaitytojų grupei (mokslinčiams) skirti spaudiniai mažai arba visai nepuošti, jų puslapiai švarūs ir tvarkingi, be nereikalingų puošybos elementų. Antrajai skaitytojų grupei (visiems kitiems) skirti leidiniai imituoja formalų rankraštinės knygos dizainą. Visokių formų puošybos detalės naudotos kaip įprasta ir natūrali knygos dalis. Šią antrąją spaudinių grupę galima traktuoti kaip dviejų pagrindinių Renesanso kultūros filosofijos srovių – aristotelizmo ir platonizmo – raišką. Šiuo požiūriu visos gausiai puoštos ir iliustruotos knygos atspindi Aristotelio meno teorijas, o nepuošti leidiniai, sukurti intelektualiam skaitytojui, – Platono meno teorijas.