LENKŲ KNYGA NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO IŠVAKARĖSE 1918 METAIS: POLITINĖS, KULTŪRINĖS IR TEISINĖS APLINKYBĖS
Straipsniai
BOŻENA KOREDCZUK
Publikuota 2015-01-01
https://doi.org/10.15388/kn.v52i0.7878
PDF

Reikšminiai žodžiai

...

Kaip cituoti

KOREDCZUK B. (2015). LENKŲ KNYGA NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO IŠVAKARĖSE 1918 METAIS: POLITINĖS, KULTŪRINĖS IR TEISINĖS APLINKYBĖS. Knygotyra, 52, 219-230. https://doi.org/10.15388/kn.v52i0.7878

Santrauka

Uniwersytet Wrocławski, Instytut Informacji Naukowej i Bibliotekoznawstwa
Pl. Uniwersytecki 9/13, 50-137 Wrocław, Polska
E-mail: bozena.koredczuk@ibi.uni.wroc.pl

XIX a. ir XX a. pradžioje Lenkijos teritorijoje, aneksuotoje trijų didžiųjų valstybių, knygos ir periodika lenkų kalba atliko svarbų vaidmenį kuriant ir palaikant tautinius ryšius tarp lenkų, gyvenančių Rusijos, Prūsijos ir Austrijos teritorijose.
Lenkijos padalijimo laikotarpiu visi su knyga susiję procesai – tokie kaip spausdinimas, rinkimas ir skaitymas – taip pat tokios institucijos kaip leidyklos, knygynai ir bibliotekos buvo artimai susiję su įvairiomis socialinio gyvenimo sritimis, ypač su politika, teise ir ekonomika. Dėl to lenkiškos knygos situacija tautinės nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse geriausiai matoma analizuojant šiuos svarbius išorinius veiksnius. Politikos ir teisės santykius su knyga atskleidžia leidybos politika, kuri išsirutuliojo veikiant cenzūrai, oficialiai tikrinusiai visą spaudai skiriamą medžiagą. Po 1830, 1863 ir 1905 metų sukilimų visos valstybės okupantės sugriežtino įstatymus, ribojančius lenkų kultūrinius ir akademinius tekstus. Dėl to sumažėjo oficialiai Lenkijoje leidžiamų knygų skaičius, bet padaugėjo nelegaliai leidžiamų leidinių. Svarbiausi devynioliktojo amžiaus leidybos centrai buvo Varšuvoje ir Vilniuje Rusijos aneksuotoje teritorijoje, Krokuvoje ir Lvove Austrijos aneksuotoje teritorijoje ir Poznanėje (Prūsija). Skirtingų valstybių aneksuotose Lenkijos teritorijose leidinių kontrolė nebuvo vienoda (griežčiausiai vykdoma Rusijos valdomose žemėse), todėl valdžia siekė sutrukdyti spaudinių cirkuliaciją per sienas.
XIX a. labai populiaru tapo rinkti lenkiškas knygas ir kitus tautinius suvenyrus. Dėl to susikūrė privačios bibliotekos, turinčios vertingų rankraščių, inkunabulų, senų ir naujų spaudinių, kartografijos ir kitų specialių rinkinių. Didžiausios tokios bibliotekos buvo sujungtos ir vėliau atvertos viešam naudojimui. Jų veiklą teisiškai garantavo fundacijų įstatymas. Tokios buvo Ossolińskių ir Bawarowskių bibliotekos Lvove, Krasińskių ir Zamojskių bibliotekos Varšuvoje, Działińskių biblioteka Kurnike, Raczyńskių biblioteka Poznanėje ir Przezdzieckių biblioteka Čarny Ostrove Podolėje. Šios institucijos ne tik padėjo išsaugoti lenkiškai parašytus veikalus, bet ir sukaupti Lenkijos bibliografiją. Svarbiausią darbą XIX amžiaus pabaigoje parengė Karolis Estreicheris (1872–1908 metais buvo išleisti 22 tomai). Kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, 1918 m. daugelis knygininkystės įmonių, įkurtų padalijimų laikotarpiu, tęsė savo veiklą.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.