KINTANČIO PASAULIO REFLEKSIJA KRISTIJONO DONELAIČIO „METUOSE“: ANTIKINĖS IR PROTESTANTIŠKOSIOS GAMTOS FILOSOFIJOS KONTEKSTAI
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra
Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas: dainora.pociute@flf.vu.lt
Šiame straipsnyje analizuojama filosofinė tradicija ir kontekstas, veikę lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio (1714 01 01–1780 02 18) pasaulėžiūrą bei gamtos ir žmogaus prigimties supratimą. Daroma prielaida, jog Donelaičio „Metai“, XVIII a. viduryje sukurtas keturių dalių poetinis ciklas, yra klasikinė „metų laikų“ vaizdavimo tradicijos pagrindu sukurta epinė poema, kurioje atsispindi aristoteliškosios gamtos filosofijos principai. Straipsnyje aptariami aristoteliškosios gamtos filosofijos principai ir jų įtaka Phillipui Melanchthonui, kurio mokymą ir edukacinę sistemą įgyvendino liuteroniškieji universitetai, tarp jų ir Donelaičio Alma mater – Karaliaučiaus universitetas. Pažymima, kad Donelaičio laikų natūrfilosofija buvo veikiama ne tik Melanchthono, bet ir pietizmo bei XVIII a. racionaliosios teologijos tendencijų. Straipsnyje analizuojami kai kurie poetiniai Donelaičio „Metų“ vaizdiniai, iliustruojantys, jog lietuvių literatūros klasiko poemoje įtvirtinta gamtos filosofijos refleksija buvo paremta klasikinės aristoteliškosios gamtos filosofijos principais, kuriems buvo suteikti liuteroniškosios teologijos (providencialumo) aspektai. Donelaičio gamtos ir pasaulio sampratą veikė ir tradicinėje liuteronų edukacinėje sistemoje įtvirtinti melanchtonizmo principai, derinę aristotelinius gamtos dėsnius su krikščioniškosios filosofijos tiesomis, taip pat XVIII a. Karaliaučiaus universitete išplitusios pietizmo ir racionaliosios teologijos tendencijos. „Metai“ yra poetinė XVIII a. gamtos filosofijos variacija, parašyta ne filosofine kalba, bet unikalia poetine sistema, fiksuojančia lietuvių kaimo kasdienybės tėkmę įvairiu metų laiku. Pagrindinė „Metuose“ ryškėjanti gamtos filosofijos ir žmogaus prigimties refleksija yra susijusi su klasikine nuolatinio pasaulio kitimo idėja. Donelaičio poetinėje vaizduotėje ši refleksija iliustruojama klasikinėmis opozicinėmis „viso“ ir „nieko“ kategorijomis. Kraštutinės filosofinės žmogaus, stebinčio nuolatinį pasaulio ir gamtos kitimą, reakcijos yra juokas ir verksmas. Klasikinėje kultūroje šias dvi santykio su pasauliu formas reprezentuoja Demokrito ir Herakleito ikonos. Donelaičio „Metuose“ juoko ir verksmo paradigmos žymi opozicinius dangaus ir žemės polius. Nors būrų gyvenimas priklauso žemiškojo poliaus paradigmai, ir jiems įprasta skųstis ir verkti, „Metuose“ siūloma saikingos krikščioniškos etikos laikysena, kritikuojant tiek perdėtą verksmą, tiek kvailą juoką.