Straipsnyje analizuojamos vakarų aukštaičių kauniškių vakarinės dalies, buvusios Rytų Prūsijos pasienyje (ji sąlygiškai pavadinta Vištýčio arealu), tarminės nuostatos lyginant su šios patarmės kitų subjektyviųjų tyrimų rezultatais. Taip pat trumpai aptariama tiriamųjų šnektų lokalizacija A. Girdenio – Z. Zinkevičiaus ir A. Salio – K. Jauniaus tarmių klasifikacijose, jų svarbiausios ypatybės. Pirmojoje dalyje apžvelgiami tiriamųjų atsakymai, atspindintys jų tarminės savimonės ir savivertės bruožus – tarminę saviidentifikaciją, vietinio kalbinio varianto vertinimą, tarminių ypatybių savistabą kalboje. Antrojoje – atsakymai apie bendrąjį tarminio kalbėjimo prestižą, vartojimo sferas ir apimtis.Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad Vištýčio apylinkių eiliniai kalbėtojai, labiau negu kauniškių kitų šnektų atstovai, linkę tapatinti vietinį variantą su bendrinės kalbos kodu. Vietinis kalbinis variantas iš dalies įvertintas kaip netaisyklingas, bet patrauklus – tokį kalbėtojų požiūrį labiausiai lėmė suprantamumo ir įprastumo kriterijai. Vištýčio arealo tarminio kalbėjimo vertinimas dažniausiai sutampa su bendruoju VAK tarminio identiteto modeliu, kuriam būdinga nedidelis atstumas nuo bendrinės kalbos varianto, gana aukštas vietinio kalbėjimo prestižas ir pastovus kalbos kodas visose kalbinėse situacijose. Tikėtina, jog šie aspektai lemia ir pakankamai aukštą tarminio gyvybingumo laipsnį areale.