Straipsnyje diskutuojama aliuzijų teorijos klausimais, pateikiamos „demarkacinės linijos” – požymiai, leidžiantys atskirti aliuziją nuo kitų intertekstų. Aliuzija dažnai apibrėžiama kaip netiesioginė, užmaskuota nuoroda, bet čia aliuzija apibrėžiama kaip teksto elementas, turintis tam tikrus požymius. Tai atitinka įprastą terminologinę praktiką, kai korektiškoje apibrėžtyje turi būti įtrauktas vienu ar dviem pakopom aukštesnis hiperonimas. Aliuzija yra intertekstas, todėl ir jos apibrėžyje turi figūruoti „intertekstas” arba „tekstas”. Esminiai aliuzijos požymiai yra tokie: a) Aliuziją sudaro du tekstai: in praesentia ir in absentia. Tekstas in absentia suvokiamas plačiai: kaip meno kūrinys, istorinis faktas, asmuo ir t. t. Jis visada yra ankstesnis, išskyrus Jason Holt interpretaciją apie ex ante aliuzijas. b) Tekstus in absentia ir in praesentia sieja paslėpta, nežymėta nuoroda, kurios paskirtis – susieti abu tekstus, sukurti aliuzinį ryšį. Klausimas, ar autoriaus pateikti metakomentarai sunaikina aliuziją, lieka atviras. c) Susieti tekstus in praesentia ir in absentia leidžia vienodi ar panašūs elementai – reprezentantai. Teksto in praesentia elementai, apsunkinantys teksto in absentia atpažinimą, yra transformantai. Transformantų vaidmenį gali atlikti ir kontekstas. d) Kai tekstas in absentia daro poveikį tik daliai teksto in praesentia, tokia aliuzija vadinama lokalia. Jeigu teksto in absentia vidiniai ryšiai daro poveikį teksto in prasentia vidiniams ryšiams, aliuzija vadinama struktūrine (pratęsimas, sekimas, parodija, plagiatas). e) Parodija, plagiatas, sekimas, pratęsimas struktūriniu požiūriu nėra savarankiški intertekstai, nes nuo aliuzijų skiriasi tik funkcijomis (atitinkamai ironija, slaptas kopijavimas ir atviras mėgdžiojimas), todėl laikytini aliuzijos variacijomis. f) Aliuzija yra atvira, neišbaigta struktūra, nes jos reikšmes kuria ne tik autorius, bet ir adresatas. Jeigu autorių ir adresatą sieja bendros foninės žinios, adresatas aliuziją atpažįsta ir turi galimybę interpretuoti pagal autoriaus sumanymą. Jeigu foninės žinios skiriasi, adresatas nepastebi aliuzijos arba interpretuoja ją savaip.