Straipsnyje kvestionuojamas įprastinis, šiuo metu moksliniame diskurse dominuojantis suvokimas, kad autorius yra vienintelis aliuzijos kūrėjas, o adresatas tegali „teisingai“ ar „neteisingai“ perprasti autoriaus sumanymą. Nauju požiūriu aptariama komunikacinė aliuzijos struktūra, nagrinėjamas aliuzijos interpretavimo mechanizmas, suvokimo arbitražo problema. Esminės įžvalgos yra šios:
a) Aliuzija yra atvira struktūra, kurią adresatas gali interpretuoti savaip. Adekvatus autoriaus sumanymo suvokimas nėra būtinas aliuzijos požymis.
b) Adresato vaidmuo aliuziniame procese yra toks pats esminis, kaip ir kūrėjo. c) Adresatas aliuziją interpretuoja, o ne mėgina atspėti autoriaus sumanymą.
d) Interpretavimas ne pagal autoriaus sumanymą nereiškia aliuzinio proceso pabaigos.
e) Ne pagal autoriaus sumanymą interpretuota aliuzija nepraranda savo rūšinių požymių.
f) Aliuzijos interpretavimo „teisingumą“ gali nustatyti asmuo, kurio foninės žinios apima ir autoriaus, ir adresato fonines žinias.
Remiantis šiomis teorinėmis prielaidomis, tęsiamas empirinės medžiagos, pateiktos straipsnyje Intertekstų suvokimas ir kultūrinio rato atpažinimas R. Valatkos publicistikoje (Lietuvių kalba Nr. 10, 2016), tyrimas. Testavimo būdu buvo tiriama, kaip šiuolaikinis jaunimas suvokia nežymėtuosius intertekstus, visų pirma aliuzijas, aptinkamas Lietuvos žiniasklaidoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad 18–20 metų amžiaus Vilniaus universiteto studentų adekvačiai atpažįsta (tik) maždaug ketvirtadalį Rimvydo Valatkos publicistinių tekstų aliuzijose slypinčių precedentinių tekstų. Geriausiai respondentai atpažino kinematografinius (49 %) ir biblinius (37 %), blogiausiai – istorinius (12 %) precedentinius tekstus. Empirinio tyrimo išvados parodė, kad precedentiniai tekstai „migruoja“ iš vienų sričių į kitas, atitinkančias fonines adresatų žinias.