Stilistikos ir retorikos raida Lietuvoje

Santrauka

Kiekviena sąvoka turi savo ne tik istoriją, bet ir priešistorę, be kurios neįmanoma suvokti tiek sudėtingų, tiek paprastų gyvenimo reiškinių, todėl straipsnyje trumpai apžvelgiama retorikos ir stilistikos raida nuo Antikos iki šių dienų. Dagiausia dėmesio skiriama stilistikos ir retorikos formavimusi bei plėtrai Lietuvoje. Retorikos, kaip vieno iš svarbiausių laisvųjų menų, Lietuvoje XVI–XVIII a. dar buvo mokoma kartu su dialektika, logika, žymiausi veikalai: Žygimanto Liauksmino knyga „Oratoriaus praktika, arba retorikos meno taisyklės“, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Poetika“, Stanislovo Konarskio „Apie taisytinas iškalbos ydas. Apie meną gerai mąstyti, būtiną gebėjimui gerai kalbėti“, Pilypo Nerijaus Golianskio „Apie iškalbą ir poeziją“ ir kt. Lietuvoje stilistikos nacionaline kalba atsirado vėliau – tik XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmasis lietuvišką stilistikos veikalą 1918 m. parašė Kazys Bizauskas pavadinimu „Raštijos bei literatūros teorija“. Antrasis autorius Motiejus Gustaitis savo „Stilistiką“ (1923) paantraštėje vadina „vadovėliu literatūros teorijai“. Panašiai savo veikalą pavadino ir Juozas Ambrazevičius – „Literatūros teorija. Poetika“ (1930, antras leidimas 1936 m.). Stilistikos klausimais sovietmečiu rašyta gana daug, savo darbus pradėjo Kazimieras Župerka, Audronė Bitinienė, Juozas Abaravičius. Tais laikais rengta ir plačiausia bei išsamiausia Juozo Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistika“. Atkūrus Nepriklausomybę, suklestėjo retorika. 1999 m. pasirodo fundamentinis Reginos Koženiauskienės retorikos darbas „Retorika: Iškalbos stilistika“, 2005 m. „Juridinė lingvistika“, 2013 m. „Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė“. Kalbant apie retorikos atgimimą, būtina paminėti Ireną Buckley, Vytauto Didžiojo universiteto profesorę. Ji yra monografijų „Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuvių literatūroje“ (2006) ir „L’Eden lituanien et la Babylone française: les contacts culturels franco-lituaniens au XIXe siècle“ (kartu su Marie-France de Palacio, 2012) autorė. Pirmojoje monografijoje pateikta labai aiški retorikos samprata. Retorinės analizės principus mokslininkė taiko XIX a. lietuvių literatūrai, aktualizuodama retorinės kultūros tradiciją Lietuvoje. Dėstant retoriką vadovaujamasi klasikiniu retorikos kanonu, kurį atgimus retorikai iš naujo atrado visos šalys, tačiau aiškiai matyti ir pasikeitimai: pasaulyje perkainojama viskas – nuo socialinių santykių, vertybių sistemos iki kalbos. Tai, kas buvo taip aiškiai suprantama retorikos kanone, imama laužyti, bandoma nustatyti naujas taisykles ir tradicijas. Pastebėta, kad tokių naujovių pirmiausia atsiranda JAV, vėliau jos plinta į Europą ir galiausiai pasiekia mus.