Leksiniai veiksmažodžiai lietuvių sakytiniame akademiniame diskurse: dėstytojų pozicijos švelninimas humanitarinių ir socialinių mokslų seminaruose

Santrauka

Remiantis palyginamojo humanitarinių (filosofija, literatūra, kalbotyra) ir socialinių mokslų (sociologija, politikos mokslai, komunikacijos mokslai) seminarų tekstyno VUSemCorp duomenimis, šiame tyrime nustatyti bei tarpdisciplininiu požiūriu palyginti leksinių veiksmažodžių, vartojamų dėstytojų pasakymams švelninti, vartosenos dažniai, semantinės kategorijos bei atliekamos pragmatinės pasakymo švelninimo funkcijos. Straipsnyje taip pat skiriamas nemenkas dėmesys episteminio modalumo, (inter)subjektyvumo ir mandagumo raiškai iki šiol menkai tirtame lietuvių sakytiniame akademiniame diskurse.

Analizės rezultatai atskleidė, kad leksiniai veiksmažodžiai dėstytojų kalboje vartojami gana strategiškai: dažniausiai siekiant apsidrausti teikiant faktinę informaciją, sušvelninti kritiką, nurodymus, nukreiptus į studentus, kartu kurti nekategoriško(s) dėstytojo(s) įvaizdį ir skatinti sąveiką su studentais. Tarpdisciplininė perspektyva padėjo išryškinti, kad sąšvelnių vartoseną iš esmės lemia konkrečių disciplinų specifika. Didžiausiu leksinių veiksmažodžių pozicijai švelninti dažniu bei įvairove išsiskiria sociologija, kalbotyra ir filosofija. Šių disciplinų dėstytojų kalbinė raiška pasižymi kur kas didesniu polinkiu pasakymus švelninti tiesiogiai kalbėtoją įvardijančiais vienaskaitos bei daugiskaitos pirmojo asmens leksiniais veiksmažodžiais. Didesnis šių formų paplitimas minėtose disciplinose siejamas su stipresniu dėstytojų noru apsidrausti eksplicitiškai pažymint, kad reiškiama subjektyvi pozicija, taip pat kurti tarpasmeninį santykį su klausytojais – įtraukti į diskursą ir pasidalyti atsakomybe už reiškinių interpretavimą.