Ūminės klubo ir šlaunies venų trombozės gydymo kateterizacine trombolize ir antikoaguliantais vėlyvųjų rezultatų palyginimas
-
Narimantas Markevičius
Gintaras Apanavičius
Stanislovas Ščerbinskas
Marijus Gutauskas
Vytautas Triponis
Publikuota 2004-01-01
https://doi.org/10.15388/LietChirur.2004.2.2370
PDF

Kaip cituoti

1.
Markevičius N, Apanavičius G, Ščerbinskas S, Gutauskas M, Triponis V. Ūminės klubo ir šlaunies venų trombozės gydymo kateterizacine trombolize ir antikoaguliantais vėlyvųjų rezultatų palyginimas. LS [Prieiga per internetą]. 2004 m.sausio1 d. [žiūrėta 2022 m.gegužės23 d.];2(2):0-. Adresas: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-chirurgija/article/view/2370

Santrauka

Narimantas Markevičius1, Gintaras Apanavičius1, Stanislovas Ščerbinskas2, Marijus Gutauskas1, Vytautas Triponis3
1 Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinika,
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės I angiochirurgijos skyrius
2 Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinika,
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Rentgenoangiografinių tyrimų skyrius
3 Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinika,
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės II angiochirurgijos skyrius
Antakalnio g. 57, LT-10305 Vilnius
El paštas: nmark@one.lt

Įvadas

Ūminės proksimalinės giliųjų venų trombozės (GVT) vėlyvosios komplikacijos – potrombozinio sindromo – gydymas yra viena aktualiausių šiuolaikinės medicinos problemų. Taikant naujus perspektyvius gydymo metodus, galima sumažinti šio sindromo pasireiškimo dažnį. Darbe palygintas potrombozinio sindromo dažnis taikant skirtingus ūminės proksimalinės GVT gydymo metodus.

Ligoniai ir metodai

Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinikoje nuo 1998 m. iki 2003 m. gydyta 150 ligonių, kuriems pasireiškė ūminė proksimaline GVT. 60 ligonių taikyta kateterizacinė trombolizė (I grupė), 90 ligonių gydyti tik antikoaguliantais (II grupė). Gydymo rezultatai vertinti po 1, 3, 9 ir 12 mėn. atliekant dvigubą skenavimą, po 6 mėn atliekant ascendentinę ir descendentinę venografijas. Po 16 mėn. nuo buvusios ūminės GVT atlikta visų ligonių anketinė apklausa, pateikiant jiems po 8 klausimus su sistemintais atsakymais. Buvo klausiama apie gydytų ligonių sveikatos, darbingumo, gyvenimo kokybės pokyčius po persirgtos ūminės GVT, o jei pasireiškė potrombozinis sindromas, – ar kreipėsi į gydymo įstaigas ir kiek kartų jose gydėsi.

Rezultatai

Atliekant dvigubą skenavimą po 12 mėn. nuo ūminės GVT, giliųjų venų vožtuvų nepakankamumas pasireiškė 10 (18%) I grupės ligonių ir 83 (93%) – II grupės. Rekanalizacijos laipsnis I grupėje siekė 99%, II grupėje – 77% Po 16 mėn. nuo persirgtos ūminės proksimalinės GVT buvo išsiųsta 150 anketų ir gauti 106 atsakymai (71%). Savo sveikatos būklę teigiamai įvertino 34 (56%) I grupės ligoniai ir 10 (11%) II grupės. Jokių kojos, kurios gilioji vena buvo užakusi, odos pokyčių nenurodė 56 (93%) I grupės ligoniai ir 23 (26%) – II grupės. Gyvenimo kokybė pablogėjo 4 (7%) I grupės ligoniams ir 42 (47%) II grupės. Darbingumą prarado 6 (10%) I grupės ligoniai ir 39 (43%) II grupės. Dėl potrombozinio sindromo į gydytojus kreipėsi 5 (5%) I grupės ligoniai ir 41 (45%) II grupės. Stacionare potrombozinis sindromas gydytas 2 (3%) I grupės ligoniams ir 40 (44%) II grupės.

Išvados

Kateterizacinės trombolizės taikymas ištikus ūminei proksimalinei GVT gerokai veiksmingiau apsaugo nuo potrombozinio sindromo negu gydymas tik antikoaguliantais. Tai ekonomiškai efektyvesnis metodas, kadangi vėlyvuoju laikotarpiu daug mažiau ligonių kreipiasi į gydymo įstaigas, gydosi stacionaruose. Kateterizacinė trombolizė daugumai ligonių padeda išlaikyti buvusį iki ligos darbingumą ir gyvenimo kokybę.

Reikšminiai žodžiai: giliųjų venų trombozė, potrombozinis sindromas

A comparison between long term results of catheter-directed thrombolysis and anticoagulation in the treatment of acute iliofemoral deep vein thrombosis

Narimantas Markevičius1, Gintaras Apanavičius1, Stanislovas Ščerbinskas2, Marijus Gutauskas1, Vytautas Triponis3

Background / objective

The management of remote complications of acute proximal DVT such as post-thrombotic syndrome is considered to be one of the main problems of modern medicine. The new means of the treatment of post-thrombotic syndrome can contribute to reducing the incidence of this syndrome. The incidence of post-thrombotic syndrome under different measures of DVT treatment is compared.

Patients and methods

A total of 150 patients with acute proximal DVT were treated at Vilnius University Clinic of Vascular Surgery from 1998 to 2003. Sixty patients were treated by catheter-directed thrombolysis (the first group) and 90 patients by anticoagulation alone (the second group). Treatment results were assessed by duplex ultrasonography at 1, 3, 9 and 12 months and by ascending and descending venography at 6 months of treatment. Following 16 months after the onset of acute DVT, 8-item questionnaires containing organized answers were administered to all the patients. The questionnaire included the assessment of health distress, working performance and the quality of life. Furthermore, this questionnaire assessed whether the patient had been referred to medical institutions due to post-thrombotic syndrome and how many times.

Results

Duplex ultrasonography performed 12 months after acute DVT revealed development of valvular incompetence in 18% of patients in the first group and in 93% of patients in the second group. The degree of recanalization reached 99% in the first group and 77% in the second group. Following 16 months after acute proximal DVT, 150 questionnaires were dispatched;106 (71%) patients filled in the forms. 34 (56%) patients of the first and 10 (11%) of the second group evaluated their own state of health positively. 56 (93%) patients in the first and 23 (26%) in the second group did not indicate any post-thrombotic skin changes of the affected lower extremity. Quality of life disimproved in 4 (7%) patients in the first group and in 42 (47%) patients in the second group. Working disablement was identified in 6 (10%) and 39 (43%) patients in the first and in the second groups, respectively. 5 (5%) patients in the first group and 41 (45%) in the second group consulted doctors about developing post-thrombotic syndrome. Inpatient treatment for post-thrombotic syndrome was administered to 2 (3%) patients on catheter-directed thrombolysis versus 40 (44%) patients on anticoagulation.

Conclusions

Catheter-directed thrombolysis for acute proximal DVT has been demonstrated to be a more effective means of post-thrombotic syndrome prophylaxis as compared with anticoagulation alone. Catheter-directed thrombolysis offered a better maintenance of working performance, the quality of life and well-being.

Keywords: deep venous thrombosis, posthrombotic syndrome

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai