Straipsnyje aptariama antikinių tekstų citavimo strategija ir citavimo dažnumas Leono Battistos Alberti, Federico Borromeo ir Gabriele Paleotti meno teorijos traktatuose. Šie katalikiškojo meno teoretikai pasitelkė savitą antikinių šaltinių citavimo strategiją, siekdami savo darbams suteikti teorinį kontekstą ir pagrįsti estetinius argumentus. Alberti, Borromeo ir Paleotti gausiai citavo arba kitaip nurodė Plinijaus Vyresniojo, Plutarcho, Ksenofonto, Strabono, Aulo Gelijaus ir kitų Antikos autorių tekstus. Tai pastebima tiek apžvelgiant individualias citavimo strategijas, tiek analizuojant statistinius Alberti veikalo De pictura, Paleotti traktato Discorso intorno alle immagini sacre e profane ir Borromeo darbo De pictura sacra citavimo dažnumo rodiklius.