Pražiotos akys ir spoksanti burna: apie literatūrinį Platono subtilumą Valstybėje (Resp. VII, 529 a–c)
Straipsniai
Naglis Kardelis
Publikuota 2009-01-01
https://doi.org/10.15388/Litera.2009.3.7752
PDF

Kaip cituoti

Kardelis N. (2009) „Pražiotos akys ir spoksanti burna: apie literatūrinį Platono subtilumą Valstybėje (Resp. VII, 529 a–c)“, Literatūra, 51(3), p. 7-14. doi: 10.15388/Litera.2009.3.7752.

Santrauka

Platonas, septintojoje Valstybės knygoje kritikuodamas praktinę astronomiją, kurios pagrindas – empirinis dangaus šviesulių bei reiškinių stebėjimas, ir priešprie­šindamas jai grynuoju mąstymu besiremiančią teorinę astronomiją, pajėgią atskleisti tikrąją, gelminę dangaus prigimtį, savąją kritiką subtiliai perteikia pasitelkda­mas ironišką sąsają tarp burnos (kaip vienõs didelės „akies“) ir akių (kaip dviejų mažų „burnų“), kuri ypač išryškėja frazėje άντε τις νω κεχηνς  κάτω συμμεμυκς [...] („ar kas nors į viršų atsimerkęs / prasižiojęs ar žemyn (užsi- / prisi-)merkęs / užsičiaupęs (žiopsotų? / vėpsotų?) [...]). Straipsnyje, remiantis artimuoju šio fragmento kontekstu ir filosofinėmis są­sajomis, analizuojamos minėtos frazės interpretavimo ir vertimo galimybės, atskleidžiama, kad fizinių akių prilyginimas burnai (dviem mažoms burnoms) subtiliai išreiškia Platono įsitikinimą, jog empiriniu stebėjimu besiremianti praktinė astronomija, vien gurmaniškai „skanaudama“ dangaus gardėsius, nėra pajėgi suvokti tikrąją dangaus reiškinių prigimtį.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.