Straipsnyje analizuojama anglofoniškosios Kanados rašytojos Betty Quan drama Gimtoji kalba (Mother Tongue), siekiant panagrinėti kalbos ir tapatumo, šiuo atveju motinos tapatumo santykį ir išsiaiškinti, kaip motinos subjektyvumo tapsme dalyvauja, kokias funkcijas atlieka vaikų auginimo (mothering) kalba gyvenant motinai svetimoje kalbinėje aplinkoje. Pjesėje kuriamas motinos tapatumas analizuojamas pasitelkiant lyčių studijų specialistės Irene Gedalof feministinę migracijos teoriją ir psichoanalitines Julijos Borossa’os gimtosios kalbos bei Cathy Caruth traumos teorijas. Teigiama, kad motinos užsispyręs kinų kalbos vartojimas anglų kalbos sąskaita yra teigiama praktika, padedanti išsaugoti asmenybės vientisumą, tačiau dėl asmeninės ir kultūrinės traumos virsta destruktyvia jėga, kliudančia tolesniam motinos subjektyvumo vystymuisi. Daroma išvada, kad šioje pjesėje atskleidžiamas svarbus iššūkis užsienyje vaikus auginančioms motinoms – gebėjimas sukurti bendrą tapatumą su vaikais, jiems perduoti dalį savo kultūrinio ir kalbinio tapatumo, bet kartu susikurti naują migracinį daugiakalbį tapatumą, kuris būtų atviras vaikų gyvenamai kultūrai, priimtų ją, išmoktų jos kalbą, sugebėtų suvokti toje kultūroje gyvenančių vaikų poreikius ir juos patenkinti.