Straipsnyje aptariama Apulėjaus ir jo veikalo De deo Socratis vieta viduriniojo platonizmo kontekste. Apulėjaus veikalas, kuriame yra nagrinėjama viduriniajame platonizme populiari daimonų kaip tarpininkų tema, yra pristatomas kaip svarbus viduriniojo platonizmo įvykis. Straipsnyje parodoma, kad Apulėjaus veikalas išskirtinis tuo požiūriu, jog jis ne tik išsamiai pristato bendrąją daimonų teoriją, bet ir interpretuoja ją autoriniu požiūriu. Derindamas filosofiškumą ir literatūriškumą, Apulėjus labai kryptingai siekia, viena vertus, išryškinti kosmologinį ir teologinį daimonų teorijos aspektą, kita vertus, nuo teorinių prielaidų pereiti prie praktinių įsipareigojimų. Tai reiškia, kad pabaigoje De deo Socratis nutolsta nuo daimonų teorijos ir perauga į asmeninio įsipareigojimo filosofijai nagrinėjimą. Apulėjaus veikalas yra pristatomas kaip svarbus tarpinis tarp graikiškosios daimonologijos ir romėniškosios numinologijos esantis kūrinys. Veikalas taip pat puikiai pademonstruoja, kokiu būdu tam tikri kultūriniai turiniai gali būti perkelti iš vieno kultūrinio konteksto į kitą.