Straipsnis skirtas Lietuvos ir kaimyninių šalių politikų ir istorikų konstruojamų regionų koreliacijai, aktualizuojant ir regioniniu tipologiniu požiūriu permąstant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau – LDK) erdvę. Istorinių regionų sąvoka – istorikų sugalvotas terminas, nes reiškinių tipologija erdvėje yra vienas svarbiausių jų darbo instrumentų. „Konceptualūs žemėlapiai” yra šiandieninė mokslo aktualija. Kita vertus, istorikai remiasi istorinių veikėjų sukurtais dalykais ir savo gyvenamo meto regionų konstravimo faktais. Mindaugo ir Jogailos katalikiški krikštai atvėrė Lietuvai kelią į Vakarus, bet nesikrikštijimo ar stačiatikiško krikšto alternatyvos buvo visai realios.
Šių dienų politikai taip pat konstruoja regionus – kartais net teigiama, kad Lietuvos užsienio politikos prioritetas – regioninė lyderystė2. Nepaisant šios idėjos politinio turinio (tai politikų reikalas), keltinas klausimą – kokio regiono? Klausimas aktualus jau vien todėl, kad istorikų surandama Vidurio Rytų Europa (Europa Śródkowo–Wschodnia, East Central Europe, Ostmitteleuropa), verčiant į politikų kalbą, labai dažnai virsta Vidurio ir Rytų Europa.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.
