„Kita Rusia“ rusų istoriografijoje

Abstract

LDK diskursas užima svarbią vietą rusų istorinėje atmintyje. Žiūrėdama į šį lietuvišką „istorinės atminties veidrodį“ Rusija mato pati save. Tiesa, neretai LDK diskursas pasitelkiamas dėl politinės konjunktūros, tačiau LDK reikšmės ir vaidmens Rusijos istorijoje apmąstymai rutuliojasi kur kas sudėtingiau. Jų negalima paaiškinti vien noru pagrįsti primityvius ekspansinius valdžios siekius arba nusivylusios viduramžius siekiančia „Rusijos likimo“ alternatyva visuomenės demokratinio idealo paieškomis. Kur kas perspektyvesnė atrodo LDK diskurso genezės ir jos ryšių su tais Rusijos istoriografijos momentais, kai LDK įvaizdis būdavo pasitelkiamas siekiant patvirtinti tam tikrų asmeninių intelektinių bei dvasinių ieškojimų rezultatus, analizė. Kitaip tariant, LDK diskursas mažai tedomino rusų mintį, o tebuvo antrinis, išvestinis, iliustruojantis globalesnius ir pačiai Rusijai aktualius diskursus. Juos galima suskirstyti į keturias grupes:

• LDK agresyvumo diskursas: „Rusija – lietuvių okupacijos auka“;
• LDK istorinio pasmerktumo diskursas: LDK traktuojama kaip „istorinis nesusipratimas“, silpnai išsivysčiusi valstybė, bandžiusi paveržti iš Rusijos jos hegemoniją Rytų Europoje;
• Būtinybės užkariauti LDK diskursas: „Mūsų žemės!“; LDK čia traktuojama, kaip atsitiktinai atskilusi „visos Rusijos“ dalis;

„Tikrosios Rusios“ diskursas: LDK traktuojama kaip tobulesnis ir sėkmingesnis, palyginti su „Maskvos despotija“, socialinės bei politinės raidos modelis.