Šiame straipsnyje siūloma į Kroatijos įstojimą į Europos Sąjungą žvelgti kaip į kritinį momentą, kuris sukėlė tam tikrą netikrumą dėl to, kokių veiksmų imsis Kroatija pereinamuoju laikotarpiu teisingumo srityje dingus išorės spaudimui. Straipsnyje lyginami du laikotarpiai – iki ir po įstojimo į ES, analizuojant tris pereinamojo laikotarpio teisingumo politikos elementus, įtrauktus į sąlygiškumo politiką – karo nusikaltimų teismus, susitaikymo skatinimą ir mažumų teisių apsaugą. Prieinama prie išvados, kad visi trys pereinamojo laikotarpio teisingumo aspektai įstojus į ES ėmė regresuoti. Viena vertus, tai rodo išorės spaudimo darytą įtaką, tačiau, kita vertus, tai leidžia kvestionuoti ES sąlygiškumo politikos efektyvumą, nes panašu, kad ji nepaveikė aštresnių socialinių problemų ir nepadėjo Kroatijai pasiekti tikros transformacijos.