Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje metu atsivėrusios teisinės dilemos yra gana nuosekliai analizuotos teisės teorijos darbuose. Daug rečiau teismo procesas patenka į politinės ir moralės filosofijos akiratį. Čia pirmiausia telkiamasi į blogio ištakų ir prigimties klausimą, taigi į paties Eichmanno asmenį ir veiksmus (tam didelę įtaką, be abejo, turėjo ir Hannah’os Arendt blogio banalumo tezė). Tačiau pats teismas iškėlė atsako į blogį dilemą. Šiame straipsnyje keliamas klausimas, ar įmanomas (ir koks gali būti) modernios politikos atsakas į „nežmonišką“ blogį? Kaip teisiškai atsakyti į nusikaltimą, kuris, esant pastangoms suvokti jo prielaidas ir motyvus, bent iš dalies lieka anapus žmogiškos galimybės jį priimti? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma rekonstruojant teismo metu (nuo pat A. Eichmanno suėmimo 1960 m. iki mirties bausmės jam įvykdymo 1962 m.) užsimezgusią netiesioginę diskusiją tarp Hannah’os Arendt ir kitų filosofų, tokių kaip Karlas Jaspersas, Isaiah’a Berlinas, Gershomas Scholemas ar Martinas Buberis. Anapus argumentų „už“ ir „prieš“ teismui atsiveria polemika dėl politikos, moralės ir transcendencijos santykio, ribų tarp kaltės ir atsakomybės, nusikaltimo ir bausmės vertinimo. Analizuojant H. Arendt argumentus už „politinio atsako tinkamumą“ brėžiamos modernaus žmogaus santykio su blogio klausimu gairės politikoje.