Pasitelkiant sekimo kapitalizmo kritikos teorinę prieigą ir naudojantis viešojo diskurso (žiniasklaidos) medžiaga apie veidų atpažinimo (VA) technologiją, tekste analizuojama vizualioji kontrolė šiandienos visuomenėse. Apžvelgiamos staigios VA galimybių plėtros pasaulyje aplinkybės ir pastangos užkardyti šią „pačią pavojingiausią technologiją“. Taip pat kvestionuojamos „tobulą“ matematinį žmogaus pažinimą įgalinančios besąlygiško technologijų naudingumo (angl. techno solutionism) nuostatos. Šiuo metu pasaulyje nesutariama dėl VA technologijos reguliavimo terpės – skirtingose šalyse, valstijose ar miestuose biometrinių duomenų apsauga traktuojama nevienodai, o viešojoje erdvėje su VA susiję precedentai ir teisiniai nuogąstavimai susipina. Vis dėlto galima minėti žiniasklaidos diskursuose išryškėjančius tipiškus naratyvus; jie akcentuojami pasirenkant tris skirtingus pavyzdžius arba prieigas. Tai – 1. rūpestis dėl žmogaus teisių ir privatumo (JAV atvejis); 2. „švelnus“ neapsisprendimas dėl, viena vertus, inovacijų nevaržomos plėtros skatinimo ir, kita vertus, žmogaus teisių pažeidimų užkardymo (ES atvejis); 3. baimė, kad skaitmeninius duomenis gali rinkti nedraugiškai nusiteikusi valstybė, Kinija (Lietuvos atvejis).