[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šiame straipsnyje, remiantis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programos kritika, analizuojamas pastarąjį dešimtmetį viešojoje erdvėje reiškiamas nepasitenkinimas valstybės švenčių organizavimu. Kvestionuojamos kultūrinio planavimo teorinės prielaidos ir parodoma, kokiais būdais reprezentacinės kultūros nuostatos ir oficialiosios planavimo darbotvarkės konfrontuoja su realiai egzistuojančia kultūros politika ir žiniasklaidoje artikuliuojama nepasitenkinimo ir kritikos darbotvarke. Valstybinių jubiliejų ir panašios progos tarsi įpareigoja nacionalinę bendruomenę „tinkamai“ paminėti svarbias datas, tačiau šventei artėjant viešojoje erdvėje taip pat ryškėja reprezentacinės kultūros bei pilietinės kultūros sampratų priešprieša. Kuriamos programos, o visuomenės atstovų ir politikų lūpomis akcentuojama, jog tai turi būti „žmonių, ne valdžios“, renginys; deklaratyviai siekiama idėjinio vieningumo, prabylama apie būtinybę jubiliejiniam renginiui skirti atskirą biudžetą. Po eilinių šalies ar miesto valdžios rinkimų, deja, peikiami bei keičiami pirmtakų sumanymai. Akcentuojant kritinių tyrimų svarbą šiuo straipsniu rekomenduojama mokytis iš skirtingų patirčių, o kultūros politikos ir kultūros vadybos atstovams atsižvelgti į politinio gyvenimo ypatumus ir šalia sėkmės istorijų pamatyti ir akivaizdžiai nepavykusius kultūrinio planavimo atvejus.