Straipsnyje analizuojamas Lietuvos vyriausybės atsakas į pastarųjų metų energijos išteklių kainų krizę daugialypės krizės kontekste. Jame pasitelkiamas koncepcinis modelis susieja šį atsaką su vyriausybės pasirinkta atsako paradigma, sudaryta iš dviejų lygmenų: krizės valdymo paradigmos ir konkrečiai politikos sričiai būdingos politikos paradigmos. Straipsnyje analizuojama, kaip šie du lygmenys formavosi energetikos sektoriuje, atsižvelgiant į daugialypės krizės ir istorinį kontekstus, taip pat kaip jų sąveika formavo operacinį ir strateginį politikos atsaką į energetikos išteklių kainų krizę. Tyrimas atskleidžia, kad vyriausybė, siekdama suvaldyti krizę, vadovavosi aktyvistine valstybės intervencijos paradigma, pagrįsta greito veikimo ir lengvai įgyvendinamomis horizontaliomis paramos namų ūkiams ir verslui priemonėmis, pasiteisinusiomis ankstesnės COVID-19 pandemijos metu. Tačiau krizės valdymo paradigma turėjo ir aiškų strateginį komponentą, pasireiškusį kaip paskatos investicijoms į spartesnę energijos gamybos iš vietinių atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Nors šiam komponentui palankias sąlygas sudarė visos Europos Sąjungos pastangos spręsti klimato kaitos krizę, straipsnyje jis taip pat siejamas su energijos išteklių kainų krizės išprovokuotu Lietuvos energetikos politikos paradigmos pokyčiu, pakeitusiu energetinio saugumo suvokimą: iki krizės energetinis saugumas daugiausia buvo traktuojamas kaip energijos srautų iš Rusijos pakeitimas srautais iš Europos Sąjungos, o krizės metu ir po jos jis vis dažniau imtas suprasti kaip visiška energetinė nepriklausomybė, pasiekiama visos energetikos sistemos technologinės transformacijos būdu.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.