LIETUVOS TAPATYBĖ SAUGUMO IR UŽSIENIO POLITIKOJE 1991–1994 METAIS: „GRĮŽIMO“ KELIAI IR ĮTAMPOS
Straipsnyje nagrinėjama, kaip buvo konstruojama Lietuvos tapatybė ir kokios įtampos atsiskleidžia analizuojant jos santykį su valstybės užsienio politikos integraciniais tikslais 1991–1994 metais. Atspirties tašku pasirinkta prielaida, kad atsikūrusios ir tik tarptautinį pripažinimą gavusios valstybės saugumo ir užsienio politika, savęs pozicionavimas tarptautinėje erdvėje yra neatskiriami nuo tapatybės formavimo procesų. Todėl pagrindiniu objektu tyrime tampa Lietuvos tapatybė. Siekiant identifikuoti 1991–1994 metais konstruotą tapatybę, iš trijų laikraščių pasirinkti Lietuvos apžvalgininkų, intelektualų, politikų, visuomenės veikėjų vertinamieji ir analitiniai tekstai saugumo bei užsienio politikos tema. Remiantis poststruktūralistine prieiga, nagrinėjama tapatybės koncepcija, jos ir saugumo bei užsienio politikos ryšys; remiantis diskurso analize, suformuluojamas tyrimo dizainas ir metodo pritaikymo principai, pateikiamos reikšmių interpretacijos dviem kryptimis: analizuojamos tekstuose fiksuojamos Lietuvos tapatybės tendencijos Europos atžvilgiu ir trijų skirtingų regionų (Šiaurės šalių, Vidurio Europos ir Baltijos šalių) atvejais.