Straipsnyje analizuojama socialinių institucijų kritika, išplėtota Deleuze’o ir Guattari knygose Anti-Oidipas ir Tūkstantis plokštikalnių bei trumpame, bet reikšmingame Deleuze’o tekste „Prierašas apie kontrolės visuomenę“. Deleuze’as ir Guattari kuria mašininę visuomenės sampratą: jų teigimu, skirtingas socialines ir ekonomines formacijas įmanoma įsivaizduoti kaip virtualias mašinas, kurios gali aktualizuotis bet kuriuo istoriniu momentu. Analizuodami valstybės aparatą, Deleuze’as ir Guattari vengia nuorodų į konkrečias valstybes; veikiau jie kalba apie universalią valstybę-formą, kuri veikia kaip užgrobimo aparatas. Valstybė-forma suvokiama kaip suvienodinantis ir standartizuojantis principas, o karo mašina, priešingai, siekia sulaužyti sustingusias formas ir kurti inovacijas. Šie du agregatai – valstybės aparatas ir karo mašina – apibūdina ne tik valstybę ir jai besipriešinančias jėgas, bet persmelkia visas žmogaus veiklos sferas: mokslą, filosofiją, meną. Deleuze’o ir Guattari formuluojama valstybės aparato kritika artima Michelio Foucault disciplinos visuomenės teorijai. Foucault galios samprata taip pat yra mechanicistinė: galia persmelkia sociumą įsikūnydama disciplininiuose aparatuose. Deleuze’as disciplinos visuomenės teorijai priešpriešina savąją kontrolės visuomenės sampratą: priešingai nei disciplininė galia, kuri buvo ilgalaikė, visa apimanti, tačiau netolydi, kontrolė sukuria tolydų ir nuolat kintantį galios tinklą, kuris apraizgo visas žmogaus veiklos sferas.