Straipsnyje analizuojama J. Lacano psichoanalizėje postuluojama trinarė Realios, Įsivaizduojamos ir Simbolinės plotmių struktūra. Šios plotmės laikytinos ne hierarchiškai ar laikiškai organizuotomis, bet komplementariai egzistuojančiomis struktūromis. „Realybės“ dimensija pasirodo ne kaip savaiminė duotis, bet kaip Įsivaizduojamos ir Simbolinės reikšmės artikuliacinės veiklos padarinys. Įsivaizduojama plotmė yra siejama su veidrodžio teorija, kuri postuluoja ego ir jo atspindėto arba įsivaizduojamo vaizdinio struktūrą. Simbolinė plotmė yra kalbos ir sociumo sfera. Joje sprendžiama subjekto tariamo ar įsivaizduojamo identiteto formavimosi problema: subjektas yra įrašomas į simbolinį reikšmės artikuliacijų tinklą, kuris yra Kito raiškos vieta. Pasitelkdamas sapno, fantazijos ir traumos koncepcijas, J. Lacanas pateikia tam tikrus „realybės“ ir reprezentacijos sąveikos modelius. Tariama sapno realybė yra ta vieta, kurioje susiduriame su neįmanoma „tikrove“. Fantazija yra įsivaizduojama konstrukcija, įgalinanti susitikimą ar susidūrimą su tiesiogiai nepasirodančia „tikrove“. Psichoanalizės fenomenams būdingas neišbaigtumas, daugiaprasmiškumas bei atvirumas.
