Kauzaliniai veiksniai, veiksmo paskatos ir substantyvi autonomija: kritinis požiūris į moralinį agentą
Nors agento kaip autonomiško veikėjo (agency) sąvoka atrodo patrauklus laisvos valios galvosūkio sprendimas, ji susiduria vis-ą-vis su klausimu apie tai, koks yra tariamų veiksmo paskatų pobūdis. Šiame straipsnyje aš pirmiausia aptariu paradigminio posūkio, susijusio su agentu kaip autonomišku veikėju, reikšmę. Tačiau mano požiūriu, agento autonomijos teorijos vis dėlto nepajėgia patenkinamai paaiškinti daugelio mūsų veiksmų ir pasirinkimų paskatų. Siekdamas paaiškinti daugeriopą veiksmų ir veikėjų prigimtį, aš pavartoju naują „substantyvios autonomijos“ sąvoką ir tvirtinu, jog tai pamatinis ne tik žmogaus, bet ir visų gyvūnų, gebančių imtis veiksmo, prigimties ypatumas. Priežastys, lemiančios mūsų veiksmus, iš tiesų gali būti su jais susijusios nedeterministiškai ir visaapimančiai, tačiau autonomiškas veikėjas neretai veikia neturėdamas tam jokių sudėtingų (diskursyvių) paskatų, kuriomis neabejotinai remiasi žmonės.