Analizuojant vaizduotę laiko klausimas retokai patenka į akiratį. Fantazijos elementai dažniausiai nagrinėjami tarsi anapus laiko pakibusios sustabdyto laiko fotografijos. Taip nutinka todėl, kad net ir filosofiniuose svarstymuose linkstama vaizduotę apibendrinti su „sąmonės netikrovės“ rubrika. Straipsnyje, remiantis fenomenologiniu aprašymo metodu, aptinkama laikiška vaizduotės veikimo struktūra, taip pat atskleidžiamas dar didesnis įsivaizdavimo paradoksas. Fantazija nesutampa su transcendentalinio subjetyvumo egologiniu centru, bet dažnai patiriama kaip nepavaldi galinga funkcija, kuri yra ego pranokstanti kitybė, kažkas Kita, kas elgiasi savavališkai ir sukuria reflektyvios sąmonės dominavimo iliuziją.