Ironija ir sarkazmas yra įprasti lingvistiniai tropai. Abu jie remiasi netikromis prielaidomis, kurias kalbėtojas naudoja kaip tiesą. Straipsnyje glaustai apibrėžiami jų skirtumai. Egzistuoja ir trečiasis tropas, kuris veikia prielaidoms esant teisingoms – vis dėlto jo retorinis efektas taip pat primena ironiją ir sarkazmą. Straipsnyje šis tropas vadinamas pašaipa. Pašaipa yra mimetinis blogis: agentas imituoja kitą agentą taip, kad pastarasis liktų išjuoktas. Sudarytas vaizdas iš dalies primena jį ir dėl to yra skaudus; tokiu būdu pažeidžiami esame visi. Pateikiamas sisteminis būdas pažinti šį fenomeną (pašaipą) per emuliaciją ir simuliaciją. Taip pat siūloma universalios mimezės idėja ir diskutuojama su René Girard’o troškimo teorija. Girard’as teigia, kad troškimai yra modelio kopijos. Straipsnyje teigiama, kad tai nėra įmanoma, ir siūloma modifikuoti Girard’o teoriją. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į Girard’o idėją apie mimetinį troškimą kaip neapykantos šaltinį. Ši neapykanta yra aiškiai susijusi su tuo, ką aš vadinu mimetine pašaipa.