Straipsnyje išskleidžiamos ir aktualizuojamos Arūno Sverdiolo kultūros apmąstymui įvestos pamėklės ir mėklinimo sąvokos. Pamėklės – lietuviškai įvardyti simuliakrai – siejamos su lėlės efektu pasižyminčiais atvaizdais, kurie provokuoja žiūrovo-dalyvio veikimą, įsitraukimą, todėl laikytini patirties instrumentais. Taip pat analizuojama ir kita vizualaus asmens atstovavimo rūšis, tai – relikvijos, fragmentiški kūno likučiai ar dokumentiški jų atvaizdai, kurie atskleidžiami kaip patirties pėdsakai – savitos rūšies kodai. Straipsnyje parodoma, kaip šie du asmens atstovavimo kultūroje būdai gali būti aptinkami pavieniui ir sąveikaujantys hibridiniame darinyje. Tokios vienovės pavyzdys – XVIII a. apipavidalintos šv. Bonifaco kūno relikvijos Valkininkų bažnyčioje.