Straipsnyje keliamas klausimas, koks turėtų būti tinkamas epistemiškai racionalaus tikinčiųjų ir ateistų dialogo modelis. Pirmiausia, apžvelgus šiuolaikinės nesutarimo epistemologijos lauką, išryškinami esminiai (nors nevienareikšmiškai vertinami) racionalaus dialogo principai. Taip pat pristatoma, kodėl net ir jie nėra pakankami siekiant tikinčiųjų ir ateistų nesutarimą paversti ne tik epistemiškai pagrįstu diskursu, bet ir vaisingu dialogu. Straipsnyje ginama tezė, jog pastarajam siekiui įgyvendinti reikalingą dialogo modelį galime aptikti vienoje pirmųjų tikinčiųjų ir ateistų diskusijų Vakarų intelektualinėje tradicijoje – Platono Įstatymuose. Minėtas modelis ne tik apima išskirtus šiuolaikinius racionalaus dialogo principus, bet ir pateikia naujas gaires, sprendžiančias į komunikacinį akligatvį tikinčiuosius ir ateistus vedančias problemas.