Jaunystėje Edmundas Husserlis pabrėžė, kad jo filosofijos sėkmė priklauso nuo jo gebėjimo nustatyti beasmenių teiginių bei jų išraiškų, tokių kaip „Lyja“, veiksnį ir tarinį. Taigi šiame straipsnyje analizuojamas Husserlio ankstyvosios minties pagrįstumas, remiantis jo pirmuoju beasmenių teiginių tyrimu, atliktu XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje. Šis tyrimas dviem būdais keičia mūsų suvokimą apie fenomenologijos pradžią. Pirma, Husserlis veiksnį nustato apžvelgdamas, kodėl komunikacijoje pasitelkiami beasmeniai teiginiai. Tai kertasi su ankstyvojo Husserlio interpretacijomis, pagal kurias jam nebuvęs įdomus intersubjektyvumas. Antra, išnagrinėjus, kaip Husserlis nustato tarinį tirdamas egzistavimo teiginius, atskleidžiama, jog XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje Husserlis suformavo savo galutinį požiūrį į būties sąvoką.