Straipsnyje analizuojamas kritinis episteminio instrumentalizmo vertinimas, kurį išplėtojo Kyle’as Stanfordas (2006). Episteminis instrumentalizmas grindžiamas teiginiu, kad bet kurios teorijos patikimumo kriterijus yra nebuvimas to, ką Stanfordas vadina „neįsivaizduojamomis alternatyvomis“. Tai reiškia, kad teorija yra patikima tada ir tik tada, kai ji neleidžia alternatyvų. Pasak Stanfordo, kadangi dauguma mokslinių teorijų pripažįsta neįsivaizduojamas alternatyvas, jos negali būti patikimos; o „sveiko proto“ teiginiai, priešingai, esą patikimi, kadangi jiems nesiūlomos neįsivaizduojamos alternatyvos. Straipsnyje analizuojamas „sveiko proto“ apibrėžimas ir teigiama, kad jis yra lygiai taip pat pažeidžiamas „neįsivaizduojamų alternatyvų problemos“, o episteminio instrumentalizmo pozicija stumiama į skepticizmo glėbį. Autorė teigia, kad episteminio instrumentalisto pozicija neturi į ką atsiremti.