Straipsnyje parodoma, kaip žydų filosofas Emmanuelis Levinas autobiografiškai susidūrė su nacionalsocializmu (1933–1945) ir kaip jo asmeninė patirtis bei žydų tautos patirtis hitlerizmo laikais atsispindėjo jo filosofiniame „būties“ kaip il y a (liet. „tai yra“) supratime. Holokaustas suteikia unikalų negatyvų atspirties tašką, leidžiantį suprasti Levino ontologinę kategoriją, kuri pati savaime nėra suprantama, nes il y a nebėra subjekto, stovinčio prieš tikrovės objektyvumą. Priešingai, il y a yra būtent ta kategorija, kuri išreiškia situaciją, kai pats subjektas nebeturi „teisės“ egzistuoti kaip toks, bet vis tiek nenustoja egzistuoti. Būtent tokio būties smurto siekė hitlerizmas, sukurdamas Holokaustą ir pajungdamas jam žydų tautą. Dėl to tampa suprantama, kaip visa Levino filosofija yra pastangos įveikti il y a per moralinį atsaką į Holokaustą.