Vientiso, tapatybę laike išlaikančio asmens samprata yra kertinė baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai. Dereko Parfito reduktyvistiniu požiūriu į asmenį grįsta moralės filosofija meta iššūkį tokiai sampratai. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos dvi Parfito nuasmeninimo formos – reduktyvistinė asmens samprata bei veiksmų ir patirčių nuasmeninimas. Remiantis kritine literatūra, analizuojančia reduktyvistinės laipsniuojamos tapatybės reikšmę baudžiamajai teisei, bei šios sampratos pritaikymu nūdienėje baudžiamosios teisės filosofijoje, argumentuojama už tai, kad pagrindinės baudžiamosios teisės teorijos gali ją integruoti neatsisakydamos savo pamatinių principų. Parfito nuasmeninimu grįstas pelnytos bausmės galimybės paneigimas atmetamas kaip nenuoseklus. Galiausiai, parodoma, kad augantis neurointervencijų potencialas pakeisti asmenį, suporuotas su Parfito nuasmeninimu, keltų rimtas moralines dilemas kai kurioms utilitaristinėms teorijoms, įskaitant ir požiūrį, kuriam pats Parfitas išreiškia pritarimą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.