Patyrimas ir politinis veiksmas Kanto filosofijoje: tarp cinizmo ir moralinio reikšmingumo

Santrauka

Laikantis nuostatos, kad nesociabilaus sociabilumo antropologinė sąlyga formuoja Kanto politinio veiksmo sąvokos raumenis, šis straipsnis atskiria santykį tarp patyrimo ir politinio veiksmo nuo santykio tarp patyrimo ir moralinio veiksmo. Straipsnyje teigiama, kad pirmasis santykis negali būti visiškai subordinuotas antrajam santykiui, kadangi Kantui politinis veiksmas yra susijęs su mūsų ciniškųjų patirčių mobilizavimu ir manevravimu. Kantas teigia, kad gamtos klastingumas padeda politikai, kadangi savanaudiškus interesus nukreipia į tokias baigtis, kurios galiausiai įgalina teisėtą pilietinės tvarkos pažangą. Tuomet straipsnis imasi nagrinėti patyrimus, kurie, atvirkščiai, išreiškia moralinę gebą dėl „nesuinteresuoto intereso“, kurį Kantas aiškiausiai išreiškė kalbėdamas apie estetinę patirtį. Kadangi politinis veiksmas visų pirma įgyvendinamas remiantis išmintingumu, gali atrodyti neįtikėtina, kad jis taip pat veiktų ir kaip moralinės predispozicijos simbolis. Tačiau jei nesuinteresuotą interesą iškeliame į pirmą planą kaip bendrąjį moraliai reikšmingo patyrimo bruožą, atsiveria intriguojanti galimybė Kanto svarstymus apie revoliuciją interpretuoti kaip istorinį mūsų moralinio pašaukimo ženklą.