„Humanizacija per metaforas“ ir Baumano adiaforizacijos koncepcijos episteminės implikacijos
Praktinė filosofija
Julija Tuleikytė
Vilniaus universiteto Filosofijos katedra
Publikuota 2016-04-22
https://doi.org/10.15388/Problemos.2015.87.5279
PDF

Reikšminiai žodžiai

adiaforizacija
moralinis indiferentiškumas
episteminis indiferentiškumas
metaforos
Baumanas

Kaip cituoti

Tuleikytė J. (2016). „Humanizacija per metaforas“ ir Baumano adiaforizacijos koncepcijos episteminės implikacijos. Problemos, 87(87), 60-72. https://doi.org/10.15388/Problemos.2015.87.5279

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama Zygmunto Baumano adiaforizacijos koncepcija. Baumanas adiaforizacijos problemą atskleidžia dviem būdais: pateikdamas apibrėžimus, kuriuose adiaforizacija įvardijama kaip moralinis indiferentiškumas, bei aprašydamas socialinės tikrovės aspektus, kuriais adiaforizacija pasireiškia. Tokių aprašymų gausa ypač pasižymi ketvirtasis Baumano rašymo laikotarpis, kurio pradžią žymi „takusis posūkis“, ir Baumano socialinėje teorijoje išryškėja metodas, kurio vienas iš pavadinimų – „humanizacija per metaforas“. Šis metodas leidžia įžvelgti adiaforizacijos reiškinyje implicitiškai glūdinčias epistemines konotacijas, kurių specifikai atskleisti siūloma taikyti terminą „episteminis indiferentiškumas“. Viena iš kliūčių tai padaryti – leviniškoji Baumano moralės koncepcija. Straipsnyje svarstoma, ar Baumano vartojama leviniška tezė, teigianti moralės iki-socialumą, užkerta kelią adiaforizacijos kaip ne tik moralinio, bet ir episteminio indiferentiškumo traktuotei, ir daroma išvada, jog ne.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.