Aristotelio stygius šiuolaikiniame moksle

Santrauka

Ypač sparti gamtamokslio pažanga ir stulbinantys praktiniai jo taikymai XVII a. lėmė kvantitatyvinės metodologijos įsivyravimą, taigi ir sprendimą, jog Aristotelis paseno ir tapo nebeaktualus mokslo pažangos prasme. Parmenidiškomis idealizuotų abstrakčių esinių paieškomis grįsta tendencija truko keletą šimtme čių, o jos kulminacija buvo pragmatistinė-pozityvistinė mokslo samprata. Tik paskutiniame XX a. trečdalyje susigriebta, kad analitinės filosofijos propaguojamas kiekybinis požiūris paverčia mokslą instrumentiškai efektyvia, tačiau ne atveriančia, o veikiau pasaulį paslepiančia veikla, t. y. buvo suvoktas pasaulio suprantamumo stygius, principinis kitokių metafizinių prielaidų poreikis. Taip paskutiniais XX a. dešimtmečiais atsigręžta į Aristotelio idėjas. Aristotelio renesansą filosofinėje mokslo refleksijoje paskatino D. W. Grahamas, atkreipęs dėmesį į tai, kad būta dviejų Aristotelių: Organono Aristotelio - logiko, retoriko, ir Aristotelio - fizinių ir metafizinių traktatų autoriaus. Kaip tik antrasis susigrąžino tyrinėtojų dėmesį. Vienas ryškiausių bandymų atskleisti šiandien aktualias Aristotelio pažinimo interpretacijos ypatybes buvo prancūzų matematiko ir filosofo R. Thomo mokslo koncepcija. Joje Aristotelis iškyla kaip intuityvus mąstytojas, kaip fenomenologas. Thomas didžiojo stagiriečio filosofijoje netgi įžvelgė šiuolaikinės topologijos prielaidas ir pateikė svarbiausius argumentus įrodinėdamas, kad būtent aristoteliškų kvalitatyvinių idėjų stokoja šiuolaikinis mokslas, vedantis į anonimizuojančią pasaulio fragmentaciją. Šiame straipsnyje analizuojamas dviejų Aristotelių skirties aktualumas, aptariami R. Thomo bei kitų mąstytojų, mėginančių grąžinti į pasaulį suprantamumą, argumentai. Autorius daro išvadą, kad Thomo bandymas pademonstruoti stagiriečio aktualumą nebuvo pakankamai sėkmingas, tačiau pati intencija grįžti prie kvalitatyvinio požiūrio moksle yra neabejotinai šiuolaikiška, aktuali ir plėtotina.