Santrauka
Straipsnyje siekiama patikslinti marksistinio humanizmo sąvokos apibrėžimą ir taip atskirti jį nuo marksistinės etikos problematikos. Humanizmas išreiškia dialektinę materialistinę žmogaus koncepcijos esmę: tai sąvoka, apimanti bendriausius ir esminius žmogaus visuomeninio išsilaisvinimo bruožus. Marksistinis humanizmas yra kriterijus, kurio dėka galima nustatyti moralės teorijos ir pačios moralės pažangumą. Visuomenės, taigi ir moralės, humaniškumo laipsnis priklauso nuo to, kiek ji įvaldo gamtą ir savo pačios būtį. Straipsnyje argumentuojama, kad marksistinio humanizmo ir etikos tapatinimas arba nepakankamas atskyrimas veda į abstraktųjį humanizmą. Marksistinio humanizmo ir etikos teorijose yra išryškinamos, formuojamos bei skatinamos tokios elgesio normos, kurios prisideda prie efektyviausio gamtos ir visuomenės pertvarkymo. Moralinis tobulėjimas čia yra tik viena realaus humanizmo formavimosi pusių. Iš marksistinio humanizmo teorijos kyla reikalavimas sukurti tokį žmogaus įsijungimo į istorinį procesą būdą, kuris sudarytų sąlygas visapusiškiems individo sugebėjimams pasireikšti.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
