Straipsnyje nagrinėjami Lietuvoje dirbusio vokiečių filosofo J. H. Abichto (1762–1816) filosofijos svarbiausi principai. Teigiama, kad žmogaus prigimties dvasiškojo prado pažinimo derinimas prie I. Kanto gnoseologijos principų buvo pagrindinis J. H. Abichto etikos sąlyčio su kritine filosofija taškas, kuris buvo jo gnoseologijos pagrindas. Remdamasis pažinimo tendencijų dimensionavimu, J. H. Abichtas kūrė pažinimo pasaulio modelį. Pripažindamas nepriklausomai nuo subjekto sąmonės egzistuojantį pasaulį, jis atsiribojo nuo subjektyvistinių kantizmo raidos tendencijų. Subordinuodamas kūniškuosius polinkius dvasiškiesiems, filosofas gynė laime užsibaigiančią žmogiškosios būties harmoniją, o šiai subordinacijai išsaugoti naudojo I. Kanto kategorinį imperatyvą. J. H. Abichtas suapriorino žmogaus prigimties dvasiškojo prado, kaip jausmų objekto, pažinimą, pagrindė jausmų apriorinę kilmę. Daroma išvada, kad šviečiamosios tradicijos ir kritinės filosofijos sinteze užsibaigusi J. H. Abichto etika neišsprendė nei etinės tradicijos, nei kritinės etikos prieštaravimų.
