Kantiškoji tradicija J. H. Abichto etikoje
-
Stepas Tunaitis
Publikuota 1974-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.1974.14.5553
PDF

Reikšminiai žodžiai

Johannas Abichtas
Lietuvos filosofija
kantizmas
etika
gnoseologija

Kaip cituoti

Tunaitis S. (1974). Kantiškoji tradicija J. H. Abichto etikoje. Problemos, 14, 19-24. https://doi.org/10.15388/Problemos.1974.14.5553

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami Lietuvoje dirbusio vokiečių filosofo J. H. Abichto (1762–1816) filosofijos svarbiausi principai. Teigiama, kad žmogaus prigimties dvasiškojo prado pažinimo derinimas prie I. Kanto gnoseologijos principų buvo pagrindinis J. H. Abichto etikos sąlyčio su kritine filosofija taškas, kuris buvo jo gnoseologijos pagrindas. Remdamasis pažinimo tendencijų dimensionavimu, J. H. Abichtas kūrė pažinimo pasaulio modelį. Pripažindamas nepriklausomai nuo subjekto sąmonės egzistuojantį pasaulį, jis atsiribojo nuo subjektyvistinių kantizmo raidos tendencijų. Subordinuodamas kūniškuosius polinkius dvasiškiesiems, filosofas gynė laime užsibaigiančią žmogiškosios būties harmoniją, o šiai subordinacijai išsaugoti naudojo I. Kanto kategorinį imperatyvą. J. H. Abichtas suapriorino žmogaus prigimties dvasiškojo prado, kaip jausmų objekto, pažinimą, pagrindė jausmų apriorinę kilmę. Daroma išvada, kad šviečiamosios tradicijos ir kritinės filosofijos sinteze užsibaigusi J. H. Abichto etika neišsprendė nei etinės tradicijos, nei kritinės etikos prieštaravimų.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.