Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas vienija individualius meno kūrinius. Mėginimas susieti pagrindinius meno tipus su vidine meno kūrinio sandara, turiniu ir jo pasireiškimo santykiu, su įvairių meno šakų ir stilių diferenciacija yra raktas į „meno kūrybos tipo“ sąvokos aiškinimą. Autorius pateikia tris galimus meno kūrybos tipus, kurie apibrėžiami ne tik gnoseologiniais, bet ir socialiniais bei psichologiniais parametrais, o šie tipai pasireiškia istoriškai sąlygotuose meno kūrybos metoduose, kurie realizuojami įvairiose meno kryptyse: objektyvusis meno kūrybos tipas pasireiškia skirtingais realistinės kūrybos metodais ir yra skirtas pažinti transformuojamą objektyviąją realybę; subjektyviai asmeninis tipas pirmiausia orientuotas į subjekto dvasinį pasaulį, todėl pavyzdiniais yra laikomi romantiniai metodai; subjektyviai visuomeninis, arba normatyvinis, tipas orientuotas daugiausia spręsti socialinius auklėjamuosius uždavinius, įtvirtinti socialinės komunikacijos normas. Šio tipo modelis yra klasicizmo menas. Daroma išvada, kad įvairūs kūrybos tipai suteikia vienodas galimybes sukurti meno vertybę, bet ne visi kūrybos metodai vienodai meniškai produktyvūs.
