Straipsnyje siekiama aptarti mąstymo ir kalbėjimo ryšių, sąmonės ir kalbos santykių problemą, kuri atsiranda iš mąstymo ir sąmonės pažinimo poreikių. Kuo esmingesni ryšiai tarp mąstymo ir kalbėjimo, tarp sąmonės ir kalbos, tuo adekvatesnius vidinių psichikos reiškinių modelius gali pateikti kalbos tyrimo medžiaga. Dėl tinkamos eksperimentų metodikos trūkumo, vienareikšmių, visuotinai pripažintų šių santykių aprašymo dar nėra. Šios problemos atsirado seniai, kai mąstymo, kalbos, sąmonės pažinimas buvo daug siauresnis, o sąvokos ir terminai mažiau diferencijuoti. Dėl sąvokų vartojimo kyla nemažai intersubjektyvaus komunikabilumo problemų. Filosofijoje „sąmonės“ sąvoka vartojama siekiant apibrėžti žmogaus psichikai ir jai atskirti nuo žemesniųjų gyvūnų psichikos, o psichologijoje sąmone vadinami tik tam tikri psichikos reiškiniai, kurie patenka į individo introspekcijos akiratį. Aptariamos sąvokos „kalba“ vartojimo problemos.
