Straipsnyje glaustai apžvelgiami istorijos tyrimai Lietuvoje nuo pirmųjų metraščių iki tarybinio laikotarpio istoriografijos. Teigiama, kad pirmojo lietuvių istoriko S. Daukanto darbai artimi prancūzų romantizmo istoriografijai. XIX a. Lietuvoje plačiai paplito neoromantizmas. 1919–1940 m. laikotarpiu buržuaziniai lietuvių istorikai buvo veikiami pozityvizmo. Tuo metu TSRS ir JAV savo veiklą pradėjo lietuvių istorikai marksistai. Lietuvių tarybinė istoriografija iš esmės ėmė formuotis po II pasaulinio karo. Joje daugiausiai buvo nagrinėjama politinė istorija, naujausi laikai, socializmo ir komunizmo statybos klausimai. Buvo išplėstas mokslinio tyrimo įstaigų tinklas, nuosekliau taikomi istorinio bei dialektinio materializmo principai, naudojamasi istoriografine ir šaltinių kritika, statistika, archyvų ir rankraštynų medžiaga. Kaip atskiri mokslai susiformavo archeologija ir etnografija, pradėti sociologiniai istorijos tyrimai, teatro, meno ir kitų kultūros sričių istorijos problematika.
