Straipsnio tikslas – analizuoti atskiros tautos filosofijos istorijos metodologinius klausimus: kokių mąstytojų kūrybinis palikimas gali būti laikomas atskiros tautos filosofijos istorijos tyrimo objektu? Ar reikia apsiriboti tik tais, kurie gyveno ir kūrė šios tautos teritorijoje, o gal būtina analizuoti kai kurias filosofines problemas, mokymus, atsiradusius ne toje teritorijoje? Jei tai pateisinama, tai kada ir kokiu mastu? Ar verta įtraukti į atskiros tautos filosofijos istoriją tuos, kurie nesukūrė profesionalių filosofijos darbų? Kokiais kriterijais remiamasi, siekiant apsaugoti filosofijos istoriją nuo jos visiško ištirpimo tautos dvasinėje kultūroje? Nagrinėjant atskiros tautos filosofijos istorijos tyrimo tikslingumą, remiamasi svarbiausiu marksizmo-leninizmo teiginiu, jog istorinis bei filosofinis procesas yra nulemtas socialinių sąlygų. Filosofijos istorijos nacionalinės ypatybės pasireiškia filosofinio mokymo sukūrimo procese ir susidariusių filosofinių sistemų funkcionavime tautos kultūroje. Atskiros tautos filosofijos istorija yra visuotinės filosofijos istorijos sritis, kuri vystosi glaudžiai susijusi su bendrąja istorija ir įvairias dvasinės kultūros sritis tiriančių mokslų visuma.
