XVI-XVIII a. estetikos istorijos ypatybės

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos XVl–XVIII a. visuotinės ir Ukrainos estetikos istorijos ypatybės. XVI–XVIII a. pasaulinėje estetikoje, patyrusioje aiškią Renesanso epochos estetinių atradimų įtaką, pastebimi prieštaringi procesai, kuriuos sukėlė pažangių ir reakcingų koncepcijų kova. Renesansiškas pasaulio suvokimas pamažu virsta krizės nuojauta, kurios estetinė išraiška yra barokinis menas. A. Baumgartenas pagrindė estetinio mokslo, kaip jausminio suvokimo teorijos, objektą. Analizuojama, kaip šie procesai atsispindi Ukrainos ir kaimyninių tautų estetinės minties raidoje. Teigiama, kad XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios laikotarpį galima laikyti savitu estetinės savimonės vystymosi etapu, kuriam būdingas eilėdarinės poezijos, žodinių priemonių sąmoningas panaudojimas, siekiant estetiškai paveikti tuos, kuriems skirtas kūrinys. Šiuo laikotarpiu Ukrainoje estetinė savimonė reiškiama ne tik literatūros ir meno kūriniuose, bet ir filosofijos, logikos, retorikos bei poetikos darbuose, todėl apie šį laikotarpį galima kalbėti kaip apie estetinės minties vystymosi iš pirminio daiktiško, jutiminio mąstymo sinkretizmo į abstraktų loginį pažinimą naują etapą.