Santrauka
Straipsnyje autorius aptaria gamtotyros teorijos sandarą. Teigiama, kad svarbiausia kiekvienoje teorijoje yra tam tikra teorinė konstrukcija, sudaryta iš abstrakčių idealizuotų elementų. Konkrečiu pažinimo momentu eksperimentiškai fiksuojami materialiojo pasaulio ryšiai gali būti vienodai sėkmingai išreikšti skirtingomis matematinėmis formulėmis. Tačiau anksčiau ar vėliau prieinama prie gilesnių, išsamesnių materialiojo pasaulio ryšių, tuomet ir išaiškėja, kad matematinės funkcijos išraiškos, kurios buvo ekvivalenčios konkrečių materialiojo pasaulio ryšių, fiksuojamų konkrečiu pažinimo momentu, atžvilgiu, pasirodo esančios neekvivalentiškos išsamesnių ryšių atžvilgiu. Autorius išskiria teorinę sistemą (svarbiausią mokslo teorijų sandaros dalį), kuri apima ir teorinę konstrukciją, ir matematinį aparatą. Aptariamos „sistemos“, „sandaros“, „struktūros“ bei „funkcijos“ sąvokos. Sistema išreiškia tam tikrą esminį bet kokios prigimties daikto aspektą, ji yra priešingų sąvokų „sandara“ ir „funkcija“ sintezė. Sistemos funkcija suprantama kaip sistemos vidinis persitvarkymas, išėjimo parametrų kitimas pakitus įėjimo parametrams.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
