Santrauka
Straipsnio autorė siekia atsakyti į klausimą, ar galimas nuo kalbos nepriklausomas mąstymas ir kokia ryšio tarp kalbos ir mąstymo prigimtis. Kritikuojamas požiūris, kad kalbos ir mąstymo ryšys yra dviejų iš prigimties savarankiškų reiškinių santykis. Ši hipotezė yra nenuosekli. Laikantis tokio požiūrio psichologijoje manoma, kad mąstymo vystymąsi ontogenezėje galima tirti atsietai nuo kalbos. Loginės mąstymo formos šiuo požiūriu atspindi objektyvią daiktų „logiką“ ir gali egzistuoti neišreikštos jokia kalba. Šitaip loginės formos tapatinamos su „giluminėmis struktūromis“. Visuomeninės mąstymo ir kalbos prigimties ignoravimas kyla iš specialiųjų mokslų metodų suabsoliutinimo, suteikiant jiems bendrą metodologinę prasmę. Marksistinė mąstymo prigimties koncepcija nesudaro pagrindo neverbalinio mąstymo prielaidai. Pagal šią koncepciją genetinį mąstymo ir kalbos ryšio pobūdį sąlygoja socialinė žmogaus prigimtis. Skiriami du verbalinio mąstymo aiškinimo aspektai – socialinis-istorinis ir individualus. Šis skyrimas leidžia kalbą ir šneką suprasti kaip du to paties reiškinio aspektus.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
