Dėsnio vieta naujųjų amžių natūralistinėje sociologijoje

Santrauka

Straipsnyje grindžiamas teiginys, kad metafiziškai orientuota naujųjų amžių natūralistinė sociologija nepajėgė teisingai suformuluoti socialinio dėsnio problemos. Analizuojama viena pagrindinių natūralizmo kategorijų – vadinamasis gamtos įstatymas. Teigiama, kad ši kategorija visiškai neadekvačiai išreiškia socialinio dėsnio esmę. Gamtos mokslų determinizmo koncepcijos taikymas socialinių procesų tyrimui nėra savaime suprantamas dalykas – neišsiaiškinus žmogaus socialinės prigimties, ši koncepcija lieka pernelyg abstrakti. Žmogaus prigimtis, laikoma vieninteliu visuomenės gyvenimo šaltiniu, nebuvo paprastas gamtos tęsinys. Žmogaus prigimtyje atrandamas ir būtinumas, ir tikslingas veikimas, o tai mechanistinio determinizmo ir formaliosios logikos požiūriu traktuojama kaip prieštaravimas. Socialinio proceso determinizmo ir teleologijos santykio problema anksčiausiai iškyla svarstant natūralaus būtinumo ir valios laisvės santykį. Natūralistų teiginys, kad socialinės būties objektyvumo ir dėsningumo ištakos glūdi prigimtiniuose žmonėse bei jų tarpusavio santykiuose, buvo teoriškai pažangesnis už antgamtinę socialinės tikrovės organizaciją.