Publikuojamas M. Eliadės knygos „Šventa ir pasaulietiška“ ištraukos vertimas. Autorius formuluoja fenomenologinės religijos teorijos metmenis, atskleidžia religinės sąmonės specifiką, jos vidinės struktūros subtilius niuansus, religijos sąveiką su kitais dvasinės kultūros dariniais. Aptariamas erdvės vienalytiškumas ir hierofanijos, t. y. objektai, sukeliantys šventumo pajautimą. Religingam žmogui erdvė nėra vienalytė – joje yra lūžiai, pertrūkiai, erdvės dalys, o erdvės sakralumas atsiranda tarpininkaujant kokiai nors hierofanijai. Visa šventoji erdvė implikuoja hierofaniją. Šventykla yra tarsi „anga“, vedanti į aukštybes ir užtikrinanti pasaulio ryšį su dievais. Kaip sąlyčio su šventumu įrodymas iš kosmoso išskiriama tam tikra dalis ir jai suteikiama kokybiškai kitokia išraiška. Nežinomos teritorijos kosmizacija visada yra pašventinimas. Toks glaudus ryšys tarp kosmizacijos ir pašventinimo įžiūrimas ir pačiose elementariausiose kultūruse lygiuose. Senosiose tautose labai svarbų vaidmenį sakralizuojant erdvę atlikdavo šventasis pasaulio stulpas, simbolizavęs kosminę ašį, aplink kurią dievai sukūrė pirmykščius žmones.
