Straipsnyje aptariami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos filosofiniai aspektai. Teigiama, kad pagrindinis jo paveikslų turinys originaliai, labai emocingai atspindi kūrybinį, konstruktyvų būties principą, tai yra pasaulį (pirmiausia socialinį) pertvarkantį žmogų. Žmogaus aktyvumas pasiekia kosminių jėgų lygmenį: gyvenimą teigiančios kūrybinės būties galios šaltinis yra žmogus. M. K. Čiurlionis į savo kūrybą įtraukė lietuvių liaudies meno elementus, tautiškumą laikė liaudiškumo, o šį – bendražmogiškąjį turinį perteikiančio epiškumo sinonimu. Laikas, kaip vienas iš svarbiausių realybės matmenų, kaip kūrybinio žmogaus aktyvumo, jo laisvės, šviesos siekimo substancija, yra M. K. Čiurlionio tapybinių ciklų, sonatų, triptikų, diptikų, etiudų ir kompozicijų ašis. Jis sujungia muzikinę realybę su regimu erdviniu turiningumu. Žmogiškumas išreiškiamas laiko ir erdvės nepakartojama vienove.
