Straipsnis skirtas ekologiniam auklėjimui socialistinėje visuomenėje. Teigiama, kad visuomenės ir gamtos santykis dabartiniame žmonijos raidos etape tapo itin aktualia visuomenine problema. Straipsnyje ekologijos sąvoka vartojama ne biologine, o socialine prasme. Socialinės ekologijos paskirtis yra atskleisti dėsnius sistemoje „visuomenė-gamta“ ir pateikti rekomendacijas šios sistemos funkcionavimui optimizuoti. Aptariama ekologinės sąmonės samprata: tai yra mokslinis visuomenės ryšio su biosferos dabartimi ir ateitimi atspindėjimas, visapusiškai suvokiamas būtinumas harmonizuoti visuomenės ir gamtos santykius dabartinės ir būsimųjų kartų labui. Ekologinė kultūra TSRS suprantama kaip socialistinio žmonių santykio su gamta kultūra: tai ekologinių žinių, mokėjimo, vertybinių orientacijų ir įgūdžių formavimas visuomenei tiesiogiai dalyvaujant gamtosaugos programose. Aptariama gamtos apsaugos mokymo bendrojo lavinimo mokyklose praktika ir visuomeninių organizacijų vykdomas ekologinės kultūros ugdymas. Daroma išvada, kad brandaus socializmo sąlygomis yra visos objektyvios galimybės pagerinti mūsų visuomenės ekologinį sąmoningumą, dorovę ir ekologinę kultūrą.
