Straipsnis skirtas dviejų dorovės tyrimo aspektų, kurie yra tarpusavyje susiję, analizei. Šie aspektai – tai dorovės vaidmuo visuomenės raidoje ir jos vaidmuo asmens gyvenime. Straipsnio autorius didžiausią dėmesį skiria antrajam aspektui ir atskleidžia individo dorovingumo kūrybiškai kritišką prigimtį. Individo dorovingumo kritinė funkcija apibrėžiama kaip visuomenės raidos svarbiausių tendencijų individualizacija. Teigiama, kad visuomeninė (kartu ir klasinė) dorovė iškyla individo atžvilgiu kaip dvasinio būtinumo pasaulis, o laisvas asmenybės apsisprendimas konkrečiai pasireiškia jos dorovingumu. Brandus dorovingumas masiškai gali rutuliotis tik tada, kai klasinė dorovė yra pažangi. Straipsnyje pagrindžiami individo dorovingumo raidos vertinimo kriterijai formos ir turinio požiūriu. Tik žinant elgesio motyvus, galima teisingai įvertinti individo dorovinį brandumą. Pagal motyvus skiriamas stereotipinis elgesys, priverstinis dorovingumas ir doras elgesys iš įsitikinimo, tai yra vidinio poreikio.
